Kai artimas žmogus miršta svetimame krašte, skausmas susipina su visiškai praktiškais klausimais – kaip jį parvežti namo. Lenkų diasporos Anglijoje šiandien gausu, ir kartu su tuo auga ir poreikis suprasti, kaip iš tikrųjų atrodo palaikų pervežimas per Lamanšo sąsiaurį, tada per pusę Europos, iki gimtojo miestelio kapinių. Tai nėra vien logistikos klausimas – tai kelias, kuriame susijungia teisė, tradicija ir žmogiškas rūpestis.
Kai kelionė namo tampa būtinybe
Daugelis lenkų, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje dešimtmečius, vis dėlto nori atgulti savo šalies žemėje. Šeimos kapavietė, tėvų ar senelių šalia – tai ne sentimentas, o giliai įsišaknijusi tradicija, kurioje mirtis ir laidotuvės niekada nebuvo vien privatus reikalas. Lenkijoje laidotuvės tebėra bendruomeninis įvykis: kaimynai, giminės, bažnyčia, gedulo mišios – visa tai kuria ritualą, kurio Anglijoje, kremuojant ar laidojant pagal vietinius papročius, dažnai tiesiog nėra.
Todėl šeimos, atsidūrusios sunkiausiu metu, ieško būdo palaikus pargabenti. Ir čia pradedasi tikrasis iššūkis – nes emocinis sprendimas turi būti paremtas ganėtinai sudėtinga dokumentine baze.
Popieriai, kurių niekas nenori tvarkyti, bet reikia
Pirmiausia – mirties liudijimas, išduotas Anglijoje. Be jo nė vienas žingsnis nebus galimas. Tada seka gydytojo pažyma, patvirtinanti, kad mirties priežastis nesusijusi su užkrečiama liga – tai reikalaujama tarptautiniam gabenimui. Toliau į sceną įžengia konsulatas: Lenkijos konsulatas Jungtinėje Karalystėje išduoda specialų leidimą palaikams išvežti, o be jo joks vežėjas nepajudins karsto per sieną.
Svarbu ir tai, kokiu pavidalu palaikai keliaus – karste ar urnoje po kremacijos. Kremacija dažnai renkamasi ne todėl, kad taip norėtų mirusysis ar šeima, o dėl praktiškumo: urną pervežti paprasčiau, pigiau, ir dokumentų reikalaujama mažiau. Tačiau čia iškyla kitas klausimas – ar tai atitinka religinius įsitikinimus. Katalikų bažnyčia kremaciją leidžia, tačiau ne visos šeimos jaučiasi su tuo ramiai, ypač vyresnės generacijos atstovai, kuriems svarbu, kad kūnas atgultų nepaliestas.
Jei renkamasi karstas, jis turi būti specialiai paruoštas transportavimui – hermetiškai uždarytas, kartais su cinko įklotu, priklausomai nuo reikalavimų. Tai nėra tas pats karstas, kuris naudojamas vietinėms laidotuvėms.
Kas iš tikrųjų organizuoja šią kelionę
Realybėje šeima retai patys skambina į konsulatus ar derina transportą – tam egzistuoja specializuotos ritualinės paslaugos, dirbančios tiek Anglijoje, tiek Lenkijoje, kartais net turinčios bendrus tinklus abiejose šalyse. Jos paima ant savo pečių visą naštą: paruošia dokumentus, susisiekia su konsulatu, suorganizuoja transportą – dažniausiai specialiu automobiliu per Eurotunelį ar keltu, retkarčiais lėktuvu, jei atstumas ar laikas spaudžia.
Kaina svyruoja nemažai – priklauso nuo atstumo, transporto rūšies, ar reikalinga balzamacija (o ji dažniausiai reikalinga, jei kelionė ilgesnė nei kelios dienos). Balzamavimas – dar viena detalė, apie kurią žmonės retai pagalvoja iš anksto, tačiau Anglijoje ji privaloma, jei kūnas nebus kremuotas ir keliaus kelias dienas.
Laiko faktorius čia irgi žaidžia svarbų vaidmenį. Visas procesas – nuo mirties patvirtinimo iki karsto atvežimo į Lenkiją – gali užtrukti savaitę, dažnai ir ilgiau, priklausomai nuo to, kaip greitai sutvarkomi dokumentai ir kiek laisvos vietos yra transporto grafike. Šeimoms, norinčioms laidotuves surengti konkrečią dieną, susijusią su religiniu švenčių kalendoriumi ar giminės susirinkimu, tai gali kelti papildomą įtampą.
Kai statistika susitinka su tikrove
Nors tikslių bendrų skaičių, kiek palaikų kasmet keliauja iš Anglijos į Lenkiją, viešai neskelbiama, ritualinių paslaugų įmonės patvirtina, kad tokia paklausa nemažėja – priešingai, ji stabiliai auga kartu su lenkų bendruomenės senėjimu Britanijoje. Tai reiškia, kad tema, kuri dar prieš dešimtmetį buvo retas atvejis, dabar tampa vis dažnesniu klausimu tūkstančiams šeimų.
Paskutinis atsisveikinimas – ir kas po jo lieka
Galiausiai visa ši procedūra – dokumentai, leidimai, transportas – yra tik rėmai, kuriuose telpa kur kas svarbesnis dalykas: teisė atsisveikinti taip, kaip diktuoja širdis ir tradicija. Nesvarbu, ar tai bus didelis šermenų vakaras kaimo bažnyčioje, ar tylus urnos palaidojimas šeimos kapavietėje, svarbiausia – kad kelionė namo įvyktų. Ir kad tie, kurie ją organizuoja gedulo apimtoje būsenoje, žinotų: iš anksto pasidomėjus procedūromis, susisiekus su patikima ritualinių paslaugų įmone ir konsulatu, ši sunki kelionė gali tapti kiek lengvesnė – bent tiek, kiek gali būti lengvas atsisveikinimas su tuo, ką prarasti visada bus sunku.