Kai provincija pralenkia sostinę: Rokiškio fenomenas
Kai kalbame apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą, dažniausiai į galvą ateina Vilnius, Kaunas, gal dar Klaipėda. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau tenka išgirsti apie Rokiškį – nedidelį Aukštaitijos miestą, kuris tarsi iš niekur tapo vienu ryškiausių kultūrinio aktyvumo centrų. Tai nėra atsitiktinumas ar trumpalaikė tendencija. Rokiškis demonstruoja, kaip provincijos miestas gali tapti tikra kultūros sostine, neturint nei didmiesčio infrastruktūros, nei milijoninių biudžetų.
Pirmą kartą rimčiau susidūriau su šiuo fenomenu prieš kelerius metus, kai draugas pakvietė į Rokiškio festivaliuką. Prisipažinsiu, buvau skeptiškas – dar vienas provincijos renginys, galvojau. Tačiau tai, ką pamačiau, visiškai pakeité mano požiūrį. Miestas tiesiog virė kultūriniu gyvenimu, o žmonės dalyvavo renginiuose ne iš pareigos ar nuobodulio, bet iš tikro entuziazmo. Tai privertė susimąstyti: kas čia vyksta ir kodėl tai neįmanoma daugelyje kitų panašaus dydžio miestų?
Nuo nuosmukio iki renesanso: kas pasikeitė
Rokiškis nėra gimęs kaip kultūros centras. Kaip ir daugelis Lietuvos rajonų centrų, miestas sovietmečiu turėjo savo kultūros namus, biblioteką, kartais atvykdavo keliaujančios teatro trupės. Po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo tipiškas provincijos miestų scenarijus: jaunimas išvyksta į didesnius miestus, lėšų kultūrai mažėja, infrastruktūra sensta. Atrodė, kad Rokiškis pasmertas tapti dar vienu nykstančiu miesteliu, kuriame kultūrinis gyvenimas apsiriboja retkarčiais organizuojamais koncertais pensininkams.
Lūžis įvyko maždaug prieš dešimtmetį, kai į miestą pradėjo grįžti jauni žmonės su naujomis idėjomis. Ne visi jie buvo kilę iš Rokiškio – kai kurie tiesiog ieškojo vietos, kur galėtų įgyvendinti savo projektus be didmiesčio konkurencijos ir aukštų nuomos kainų. Svarbu tai, kad savivaldybė neuždarė durų, o priešingai – pradėjo ieškoti būdų, kaip palaikyti iniciatyvas.
Vienas iš raktinių momentų buvo sprendimas nekoncentruoti visų kultūrinių renginių vienoje institucijoje. Vietoj to, kad viskas vyktų tik kultūros centre, miestas pradėjo skatinti įvairias nepriklausomas iniciatyvas. Atsirado privačių galerijų, kūrybinių erdvių, neformaliųjų kolektyvų. Tai sukūrė tam tikrą ekosistemą, kurioje skirtingi žmonės galėjo rasti sau tinkamą nišą.
Bendruomenės galia: kai žmonės tampa kūrėjais, o ne vartotojais
Vienas pagrindinių Rokiškio sėkmės faktorių – tai, kaip miestas sugebėjo įtraukti bendruomenę į kultūrinį gyvenimą ne kaip pasyvius žiūrovus, o kaip aktyvius dalyvius. Daugelyje miestų kultūra vis dar suprantama kaip „produktas”, kurį „specialistai” pristato „publikai”. Rokiškyje šis modelis buvo sulaužytas.
Pavyzdžiui, kasmetinis „Rojaus” festivalis – tai ne tiesiog renginys, kurį organizuoja profesionalai, o tikra bendruomeninė šventė. Žmonės patys kuria instaliaciją, siūlo programą, dalyvauja organizavime. Tai nėra chaosas – yra koordinatoriai ir struktūra, bet ji pakankamai lanksti, kad leistų žmonėms jaustis tikrais bendrakūrėjais, o ne tik savanoriais, vykdančiais nurodymus.
Kitas svarbus aspektas – miestas nevengia eksperimentų ir netgi nesėkmių. Kai kurie projektai nesuveikia, kai kurie renginiai nesulaukia didelio susidomėjimo. Tačiau tai nesukelia panikos ar kaltinimų. Priešingai, nesėkmės vertinamos kaip mokymosi proceso dalis. Toks požiūris leidžia žmonėms nebijoti siūlyti naujas idėjas, net jei jos atrodo neįprastos ar rizikingos.
Architektūra ir erdvės: kaip fizinė aplinka formuoja kultūrą
Negalima nepastebėti, kad Rokiškis daug dėmesio skiria viešosioms erdvėms ir jų pritaikymui kultūriniams renginiams. Tai nėra tik apie naujų pastatų statybą – dažnai tai yra senosios infrastruktūros kūrybiškas panaudojimas. Apleisti pastatai tampa galerijomis, parkai – koncertų salėmis, gatvės – meno erdvėmis.
Ypač įdomus Rokiškio dvaro komplekso atvejis. Daugelyje Lietuvos miestų tokie objektai yra arba visiškai apleisti, arba paversti muziejais, kuriuos lanko tik turistai ir mokyklų ekskursijos. Rokiškyje dvaro teritorija tapo gyva kultūrine erdve, kurioje vyksta įvairūs renginiai – nuo klasikinės muzikos koncertų iki šiuolaikinio meno parodų. Svarbu tai, kad erdvė nėra „šventovė”, į kurią draudžiama liesti – ji prieinama, gyva, nuolat kintanti.
Miestas taip pat sugebėjo integruoti meną į kasdienę aplinką. Gatvių menas, instaliacijų, netikėti objektai viešosiose vietose – visa tai daro kultūrą ne atskirą sferą, o kasdienio gyvenimo dalį. Žmogus, einantis į parduotuvę, gali susidurti su menu, net jei specialiai jo neieškojo. Tai keičia visos bendruomenės santykį su kultūra.
Finansavimo modelis: kaip išgyventi be milijonų
Vienas dažniausių argumentų, kodėl provincijos miestai negali konkuruoti su sostine kultūros srityje, yra pinigų trūkumas. Rokiškis įrodo, kad tai ne visada yra lemiamas faktorius. Žinoma, pinigai svarbūs, bet dar svarbiau, kaip jie naudojami ir kokios alternatyvios finansavimo formos randamos.
Rokiškio modelis remiasi keliais principais. Pirma, savivaldybė skiria bazinį finansavimą pagrindinėms kultūros institucijoms, bet nesistengia visų projektų finansuoti iš biudžeto. Vietoj to skatinamos įvairios finansavimo formos: projektinis finansavimas iš nacionalinių ir ES fondų, privačių rėmėjų paieška, kraudfandingas, savitarpio pagalba.
Antra, miestas investuoja ne tik į renginius, bet ir į žmonių kompetencijas. Organizuojami mokymai, kaip rašyti projektus, kaip pritraukti rėmėjus, kaip valdyti kultūrinius projektus. Tai leidžia žmonėms tapti savarankiškesniems ir mažiau priklausomiems nuo savivaldybės biudžeto.
Trečia, Rokiškis aktyviai bendradarbiauja su kitais miestais ir organizacijomis. Tai leidžia dalintis išlaidomis, keistis patirtimi, pritraukti daugiau dalyvių. Pavyzdžiui, kai kurie renginiai organizuojami kartu su kitais Aukštaitijos miestais, o tai sumažina kiekvieno miesto finansinę naštą ir padidina renginio mastą.
Tinklaveika ir atvirumas: kodėl Rokiškis nėra sala
Viena iš dažniausių provincijos miestų klaidų – bandymas būti savarankišku ir uždarų. Rokiškis pasirinko priešingą kelią – aktyviai bendradarbiauja su kitais miestais, užsienio partneriais, nacionalinėmis organizacijomis. Tai leidžia ne tik pritraukti daugiau išteklių, bet ir išvengti provincialumo spąstų.
Miestas reguliariai kviečia menininkus iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio. Tai nėra tik „žvaigždžių” kvietimas – dažnai tai yra rezidencijos, kai menininkai praleidžia Rokiškyje ilgesnį laiką, dirba su vietos bendruomene, kuria naujus darbus. Toks modelis yra naudingesnis nei vienkartiniai koncertai ar parodos, nes jis palieka ilgalaikį poveikį ir bendruomenei, ir patiems menininkams.
Svarbu ir tai, kad Rokiškis nesivaržo mokytis iš kitų. Miestas aktyviai domisi, kas vyksta kitose Lietuvos ir Europos vietose, dalyvauja konferencijose, kviečia ekspertus. Tai padeda išvengti situacijos, kai miestas gyvena savo burbule ir kartoja tas pačias klaidas, kurias kiti jau seniai išsprendė.
Iššūkiai ir problemos: ne viskas rožėmis
Būtų naivu manyti, kad Rokiškis yra ideali vieta be jokių problemų. Miestas susiduria su daugeliu iššūkių, būdingų provincijos miestams. Demografiniai pokyčiai, jaunimo emigracija, riboti finansiniai ištekliai – visa tai yra realybė, su kuria tenka gyventi.
Viena didžiausių problemų – kaip išlaikyti entuziazmą ir aktyvumą ilgalaikėje perspektyvoje. Daugelis iniciatyvų prasideda su dideliu entuziazmu, bet po kelerių metų žmonės pervargsta, atsiranda konfliktų, dingsta motyvacija. Rokiškis dar ieško atsakymų, kaip užtikrinti tvarumą, kaip užauginti naują aktyvistų kartą, kaip išvengti perdegimu.
Kitas iššūkis – kaip subalansuoti skirtingų kartų ir grupių interesus. Kultūra, kuri patraukli jauniems žmonėms, ne visada patinka vyresniajai kartai. Eksperimentinis menas gali atstumti tuos, kurie nori tradicinių formų. Rokiškis bando rasti balansą, bet tai nėra lengva, ir kartais atsiranda įtampų.
Taip pat lieka klausimas, ar Rokiškio modelis yra tvariai finansuojamas. Daug kas remiasi projektiniais pinigais, kurie nėra garantuoti ilgalaikėje perspektyvoje. Kai kurie aktyvistai dirba beveik savanoriškai, o tai negali tęstis amžinai. Miestas ieško būdų, kaip sukurti stabilesnį finansavimo modelį, bet tai lieka atviru klausimu.
Pamokos kitiems: ką galima pritaikyti kitur
Rokiškio patirtis yra vertinga ne tik pačiam miestui, bet ir kitiems Lietuvos regionams. Žinoma, negalima tiesiog nukopijuoti Rokiškio modelio ir tikėtis tokių pačių rezultatų – kiekvienas miestas turi savo kontekstą, istoriją, žmones. Tačiau yra keletas principų, kurie gali būti pritaikyti beveik bet kur.
Pirmas principas – pasitikėjimas bendruomene. Savivaldybė turi nebijoti leisti žmonėms eksperimentuoti, daryti klaidas, siūlyti neįprastas idėjas. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti bet kokios kontrolės, bet kontrolė neturi tapti pagrindiniu tikslu. Svarbu sukurti aplinką, kurioje žmonės jaučiasi laukiami ir vertinami.
Antras principas – investicijos į žmones, o ne tik į infrastruktūrą. Nauji pastatai ir įranga yra svarbūs, bet dar svarbiau turėti žmonių, kurie moka juos naudoti, kurie turi idėjų, energijos, kompetencijų. Mokymai, mentorystė, patirties mainai – visa tai yra ne mažiau svarbu nei fizinė infrastruktūra.
Trečias principas – lankstumas ir eksperimentavimas. Kultūros politika neturi būti iškaltas akmenyje planas, kuris keičiamas tik kas penkeri metai. Reikia gebėti greitai reaguoti į naujus poreikius, išbandyti naujas formas, atsisakyti to, kas neveikia. Tai reikalauja tam tikro drąsos ir noro rizikuoti.
Ketvirtas principas – tinklaveika ir atvirumas. Nei vienas miestas negali būti savikritiškas – reikia bendradarbiauti, mokytis vieniems iš kitų, dalintis patirtimi. Tai ypač svarbu mažesniems miestams, kurie neturi tiek išteklių kaip didmiesčiai.
Penktas principas – kultūros integravimas į kasdienį gyvenimą. Kultūra neturi būti atskirta nuo kitų gyvenimo sferų – ji turi būti matoma gatvėse, parkuose, kavinėse. Tai padeda keisti visos bendruomenės požiūrį ir daro kultūrą ne elitine pramoga, o visiems prieinama dalimi gyvenimo.
Kai provincija rodo kelią: apie naują kultūrinę geografiją
Rokiškio atvejis verčia permąstyti įprastus požiūrius apie kultūrinę geografiją Lietuvoje. Mes įpratę manyti, kad kultūra kūriama sostinėje ir iš ten sklinda į regionus. Rokiškis rodo, kad gali būti ir atvirkščiai – provincija gali tapti inovacijų ir naujų idėjų šaltiniu, o sostinė gali mokytis iš jos.
Tai nėra unikalus Lietuvos fenomenas. Visame pasaulyje matome, kaip mažesni miestai tampa kultūros centrais, pritraukiančiais menininkus ir kūrybingus žmones iš didmiesčių. Tai vyksta dėl kelių priežasčių: žemesnės gyvybimo išlaidos, mažesnė konkurencija, artimiausias bendruomenės ryšys, didesnis lankstumas. Rokiškis įrodo, kad tai įmanoma ir Lietuvoje.
Žinoma, Rokiškis netaps antruoju Vilniumi ir neturi to siekti. Jo stiprybė yra būtent tai, kad jis yra kitoks – mažesnis, artimesnis, eksperimentalesnis. Tai leidžia išbandyti dalykus, kurie didmiestyje būtų per sudėtingi ar per brangūs. Tai suteikia erdvės kūrybai, kuri nėra apkrauta komerciniais ar politiniais lūkesčiais.
Svarbu suprasti, kad Rokiškio sėkmė nėra tik vietos valdžios ar kelių aktyvistų nuopelnas. Tai yra visos bendruomenės darbas, kuris tęsiasi jau ne vienerius metus. Tai yra nuolatinis procesas, kuris reikalauja pastangų, kantrybės, noro mokytis ir keistis. Nėra jokios magijos formulės – yra tik kasdienė praktika, bandymai ir klaidos, mažos pergalės ir nesėkmės.
Galų gale, Rokiškio patirtis moko, kad kultūra nėra prabanga, kurią gali sau leisti tik turtingi didmiesčiai. Kultūra yra būtina bet kurios bendruomenės dalis, kuri padeda žmonėms jaustis priklausančiais, kurti prasmę, dalintis patirtimi. Ir tai galima sukurti net ir nedideliame provincijos mieste, jei yra noro, kūrybiškumo ir pasitikėjimo žmonėmis.