Kultūros paveldo išsaugojimas visada buvo sudėtingas uždavinys, reikalaujantis kruopštumo, specialių žinių ir nemažų išteklių. Tačiau šiandien muziejai ir archyvai susiduria su iššūkiais, kurie dar prieš dešimtmetį atrodė neįveikiami – milžiniški duomenų kiekiai, vis grėsmingiau poveikį daranti klimato kaita, riboti finansiniai ištekliai ir augantis poreikis padaryti kultūros paveldą prieinamą plačiajai visuomenei. Čia į pagalbą ateina dirbtinis intelektas, kuris ne tik keičia tradicinius išsaugojimo metodus, bet ir atveria visiškai naujas galimybes.
Kai robotai mokosi atpažinti meno kūrinius
Vienas iš labiausiai paplitusių dirbtinio intelekto taikymo būdų kultūros paveldo srityje yra vaizdo atpažinimo technologijos. Londono nacionalinėje galerijoje jau kelis metus naudojama sistema, kuri gali automatiškai identifikuoti paveikslų techniką, spalvų paletę ir net nustatyti galimą autorių ar laikotarpį. Tai ypač naudinga dirbant su didelėmis kolekcijomis, kuriose yra tūkstančiai neidentifikuotų kūrinių.
Praktiškai tai veikia taip: sistema nuskaito kūrinio vaizdą ir palygina jį su milžiniška duomenų baze, kurioje saugomi žinomų meno kūrinių duomenys. Per kelias sekundes galima gauti informaciją apie galimą autorių, sukūrimo laikotarpį, naudotas medžiagas ir net kūrinio autentiškumą. Tokia technologija ypač naudinga antikvariatams ir aukcionų namams, kurie kasdien susiduria su poreikiu greitai įvertinti kūrinių vertę ir autentiškumą.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Dirbtinis intelektas dar negali visiškai pakeisti ekspertų – jis gali tik pasiūlyti versijas, kurias vėliau turi patikrinti specialistai. Pavyzdžiui, Amsterdamo Rijksmuseum ekspertai pasakoja, kad kartais sistema pasiūlo netikėtų hipotezių, kurios verčia mokslininkus pažvelgti į kūrinius iš visiškai naujo kampo.
Skaitmeninė archeologija ir dingusių tekstų atkūrimas
Archyvų darbuotojai jau seniai svajojo apie technologiją, kuri galėtų perskaityti išblukusius, sugadintus ar dalinai sunaikintus dokumentus. Šiandien ši svajonė tampa realybe. Vatikano slaptuosiuose archyvuose naudojama dirbtinio intelekto sistema, kuri gali atkurti net labai pažeistus tekstus.
Technologija veikia keliais etapais. Pirmiausia dokumentas nuskaitomas aukštos raiškos skeneriu, tada dirbtinis intelektas analizuoja rašysenos ypatumus, atpažįsta raides ir žodžius, net jei jie tik iš dalies matomi. Sistema mokosi iš milijonų panašių dokumentų ir gali „atspėti”, kokie žodžiai galėjo būti parašyti sugadintose vietose.
Ypač įspūdingi rezultatai pasiekti dirbant su Herkulano papiruso ritiniais, kurie buvo sudeginti Vezuvijaus išsiveržimo metu 79 metais po Kristaus. Naudodami kompiuterinės tomografijos duomenis ir dirbtinio intelekto algoritmus, mokslininkai sugebėjo perskaityti tekstus, neatvynioję pačių ritinių. Tai revoliucija archeologijoje – dabar galima tyrinėti trapius artefaktus juos visiškai nesugadinus.
Klimato kontrolė ir išmanioji konservacija
Vienas iš didžiausių kultūros paveldo priešų yra laikas ir aplinkos poveikis. Temperatūros svyravimai, drėgmė, šviesa – visa tai gali negrįžtamai sugadinti vertingus eksponatus. Čia dirbtinis intelektas tapo tikru gelbėtoju, sukurdamas išmaniąsias klimato kontrolės sistemas.
Niujorko metropoliteno muziejuje įdiegta sistema, kuri nuolat stebi daugiau nei 200 skirtingų parametrų kiekvienoje salėje. Dirbtinis intelektas ne tik fiksuoja pokyčius, bet ir prognozuoja, kaip jie gali paveikti konkrečius eksponatus. Pavyzdžiui, jei sistema numato, kad rytoj padidės drėgmė, ji automatiškai pakoreguoja kondicionavimo sistemų veikimą, kad išvengtų neigiamo poveikio jautriems kūriniams.
Dar įdomesnis sprendimas – predictive conservation, arba numatoma konservacija. Sistema analizuoja eksponato būklę ir prognozuoja, kada jam gali prireikti restauracijos darbų. Tai leidžia planuoti darbus iš anksto ir išvengti skubių, brangių restauracijos projektų. Paryžiaus Luvre tokia sistema padėjo sutaupyti daugiau nei 30% konservacijos biudžeto.
Virtualūs kuratoriai ir personalizuoti maršrutai
Muziejų lankytojai šiandien tikisi ne tik pamatyti eksponatus, bet ir gauti personalizuotą patirtį. Dirbtinis intelektas čia atveria neribotus galimybes. Smithsonian instituto muziejuose veikia sistema, kuri analizuoja lankytojo elgesį – prie kokių eksponatų jis ilgiau stabtelėja, ką fotografuoja, kokius klausimus užduoda – ir realiu laiku siūlo personalizuotą maršrutą.
Tokia technologija ypač naudinga dirbant su dideliais muziejais, kur per vieną apsilankymą neįmanoma aplankyti visų ekspozicijų. Sistema gali pasiūlyti optimalų maršrutą, atsižvelgdama į lankytojo pomėgius, turimas laikas ir net fizinį pajėgumą. Vyresnio amžiaus žmonėms ji pasiūlys trumpesnį maršrutą su daugiau poilsio vietų, o šeimoms su vaikais – interaktyvesnius eksponatus.
Dar vienas inovatyvus sprendimas – virtualūs kuratoriai. Tai dirbtinio intelekto sistemos, kurios gali atsakyti į lankytojų klausimus apie eksponatus, papasakoti istorijas ir net užmegzti dialogą. Tokios sistemos jau veikia keliolika muziejų visame pasaulyje ir nuolat tobulėja.
Kai algoritmai atkuria istoriją
Viena iš labiausiai stulbinančių dirbtinio intelekto galimybių – istorinių objektų rekonstrukcija. Naudodami archeologinius duomenis, istorines nuotraukas ir kitus šaltinius, algoritmai gali atkurti sunaikintus pastatus, miestų rajonus ar net ištisas civilizacijas.
Palmyros miesto, kurį sugriovė ISIS, rekonstrukcija tapo vienu iš ambicingesnių tokių projektų. Mokslininkai surinko tūkstančius nuotraukų, brėžinių ir archeologinių duomenų, kuriuos dirbtinis intelektas panaudojo trimatei miesto rekonstrukcijai. Rezultatas – virtualus Palmyros miestas, kurį galima aplankyti naudojant virtualios realybės technologijas.
Panašūs projektai vykdomi ir Lietuvoje. Vilniaus universiteto mokslininkai kartu su technologijų bendrovėmis rekonstruoja senosios Vilniaus dalies vaizdą XVI-XVII amžiais. Projektas leis pamatyti, kaip atrodė miestas prieš karus ir gaisrus, kurie sunaikino daugelį istorinių pastatų.
Duomenų valdymo revoliucija
Kiekvienas muziejus ar archyvas – tai milžiniška duomenų bazė. Eksponatų aprašymai, nuotraukos, restauracijos istorija, kilmės duomenys – visa ši informacija anksčiau buvo saugoma popieriuose kataloguose ar primityviosiose duomenų bazėse. Dirbtinis intelektas keičia šią situaciją iš esmės.
Modernios sistemos gali automatiškai kategorizuoti eksponatus, sukurti aprašymus, net pasiūlyti ekspozicijų schemas. Britų muziejaus duomenų bazėje saugoma informacija apie daugiau nei 8 milijonus objektų, ir be dirbtinio intelekto pagalbos tokio kiekio duomenų valdymas būtų neįmanomas.
Ypač naudingos tapo automatinio vertimo sistemos. Jos leidžia muziejams greitai ir pigiai išversti eksponatų aprašymus į dešimtis kalbų, taip padarant kolekcijas prieinamas tarptautinei auditorijai. Tokios sistemos jau nėra primityvios – jos atsižvelgia į kultūrinius kontekstus ir specialią terminologiją.
Ateities vizijos ir šiandienos realybė
Dirbtinio intelekto plėtra kultūros paveldo srityje vyksta sparčiai, tačiau kartu kelia ir nemažai klausimų. Ar galime pasitikėti algoritmais, kai kalbame apie tokius svarbius dalykus kaip meno kūrinių autentiškumas? Kaip užtikrinti, kad technologijos nepakeistų žmogaus ekspertizės, o ją papildytų?
Praktika rodo, kad sėkmingiausi projektai – tie, kuriuose dirbtinis intelektas dirba kartu su žmonėmis, o ne juos keičia. Technologijos gali atlikti rutininius darbus, apdoroti didžiulius duomenų kiekius, atkreipti dėmesį į detales, kurių žmogus gali nepastebėti. Tačiau galutiniai sprendimai, interpretacijos ir vertinimai vis dar lieka žmonių prerogatyva.
Finansinis aspektas taip pat svarbus. Nors dirbtinio intelekto sprendimai gali atrodyti brangūs, ilgalaikėje perspektyvoje jie dažnai atsipirka. Automatizuoti procesai leidžia sutaupyti darbuotojų laiką, sumažinti klaidų riziką, pagerinti paslaugų kokybę. Mažesni muziejai ir archyvai gali naudotis debesų technologijomis, kurios leidžia prieiti prie pažangių sprendimų nemokant už brangią įrangą.
Ateityje tikėtina dar didesnė integracija. Dirbtinis intelektas gali tapti neatsiejama kultūros paveldo išsaugojimo dalimi – nuo eksponatų įsigijimo iki jų pristatymo lankytojams. Jau dabar kuriamos sistemos, kurios gali „išmokti” atpažinti padirbimus, prognozuoti turistų srautus, net kurti virtualias ekspozicijas, pritaikytas konkrečiam lankytojui.
Tačiau svarbiausia – technologijos neturi užgožti pačio kultūros paveldo. Jos turi būti įrankis, padedantis geriau suprasti, išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tai, kas mums brangu. Geriausios sistemos – tos, kurios lieka nepastebimos, bet daro kultūros paveldą prieinamesnį, saugesnį ir suprantamesnį visiems.