Paskutinė kelionė svetimoje žemėje
Mirtis visada ateina netikėtai, net kai jos laukiama. Tačiau kai ji užklumpa toli nuo namų, svetimoje šalyje, kur kalba nesuprantama, o papročiai kitokie, netektis tampa dar sunkesne našta artimiesiems. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas dokumentas, kiekvienas sprendimas virsta sudėtingu galvosūkiu, kurį reikia spręsti gedint. Tarp skausmo ir biurokratijos, tarp svetimų veidų ir nesuprantamų procedūrų, iškyla poreikis parvežti išėjusįjį namo – ten, kur jo šaknys, kur jo žemė.
Palaikų pervežimas iš užsienio – tai ne tik teisinių ir biurokratinių procedūrų labirintas, bet ir kultūrinių, religinių bei asmeninių vertybių susikirtimas. Kiekviena šalis turi savus įstatymus ir reikalavimus, kiekviena religija – savus ritualus ir tradicijas, o kiekviena šeima – savus norus ir galimybes. Šiame sudėtingame procese susipina praktiniai, emociniai ir kultūriniai aspektai, kuriuos būtina suprasti ir įvertinti.
Pirmieji žingsniai svetimoje sistemoje
Kai artimasis miršta užsienyje, pirmieji valandos tampa lemiamos. Dažnai šeimos nariai sužino apie netektį būdami toli, per atstumą, telefono skambučiu ar žinute, kuri sugriauna įprastą gyvenimo tėkmę. Ką daryti pirmiausia?
Visų pirma, reikia susisiekti su Lietuvos ambasada ar konsulatu toje šalyje. Diplomatinės atstovybės darbuotojai ne tik padės orientuotis svetimos šalies teisinėje sistemoje, bet ir suteiks informaciją apie būtinas procedūras. Jie gali padėti užmegzti ryšį su vietinėmis institucijomis, laidojimo namais ar krematoriumais, padėti išversti dokumentus.
Antra, reikia gauti mirties liudijimą. Šis dokumentas – pagrindinis, be kurio neįmanoma pradėti jokių tolesnių veiksmų. Priklausomai nuo šalies, mirties liudijimą išduoda ligoninė, policija ar kita institucija. Svarbu žinoti, kad kai kuriose šalyse mirties liudijimas gali būti išduodamas tik po skrodimo, ypač jei mirtis buvo netikėta ar įtartina.
Toliau seka sprendimas – ar palaikus kremuoti, ar parvežti kūną. Šis sprendimas priklauso ne tik nuo šeimos norų, bet ir nuo praktinių aplinkybių: atstumo iki Lietuvos, finansinių galimybių, laiko. Kremuoti palaikus dažnai paprasčiau ir pigiau, tačiau kai kurioms religijoms, pavyzdžiui, islamui ar judaizmui, kremacija nepriimtina.
„Kai mano tėvas mirė Ispanijoje, buvau tarsi rūke,” – pasakoja Marija, prieš dvejus metus patyrusi šią situaciją. „Konsulatas tapo mano gelbėjimosi ratu. Jie ne tik paaiškino procedūras, bet ir padėjo bendrauti su vietine ligonine, kur gulėjo tėvo kūnas. Be jų pagalbos būčiau pasiklydusi biurokratijos labirintuose.”
Dokumentų voratinklis
Palaikų pervežimas – tai dokumentų rinkinys, kuris turi būti surinktas, užpildytas ir patvirtintas griežta tvarka. Kiekvienas žingsnis reikalauja kantrybės, dėmesio detalėms ir, dažnai, finansinių išteklių.
Pagrindiniai dokumentai, kurių reikės:
- Mirties liudijimas (originalas ir vertimas į lietuvių kalbą)
- Balzamavimo sertifikatas (jei kūnas balzamuojamas)
- Kremacijos sertifikatas (jei palaikai kremuojami)
- Leidimas išvežti palaikus iš šalies
- Sanitarinis-epidemiologinis sertifikatas, patvirtinantis, kad velionis nesirgo užkrečiamomis ligomis
- Karsto sandarumo sertifikatas (jei vežamas kūnas)
- Velionio asmens dokumentai
- Artimųjų asmens dokumentai
Dokumentų sąrašas gali skirtis priklausomai nuo šalies, iš kurios vežami palaikai, ir nuo transportavimo būdo. Pavyzdžiui, vežant palaikus lėktuvu, oro linijos gali reikalauti papildomų dokumentų ar sertifikatų.
Ypatingas dėmesys skiriamas karsto reikalavimams. Jei palaikai vežami nekremuoti, karstas turi atitikti tarptautinius standartus – būti hermetiškas, pagamintas iš tam tikrų medžiagų, atitikti saugumo reikalavimus. Tokio karsto kaina gali siekti kelis tūkstančius eurų.
„Dokumentų tvarkymas užtruko beveik dvi savaites,” – prisimena Tomas, kurio brolis žuvo autoavarijoje Vokietijoje. „Kiekvienas dokumentas turėjo būti ne tik išduotas, bet ir patvirtintas, kartais apostile. Vokiečių biurokratija preciziškai tiksli, bet lėta. Teko nuomotis butą ir gyventi ten, kol viską sutvarkiau.”
Finansinė našta ir draudimo niuansai
Palaikų parvežimas – brangi procedūra, galinti kainuoti nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių eurų, priklausomai nuo atstumo, transportavimo būdo ir kitų aplinkybių. Šios išlaidos dažnai užgula artimuosius netikėtai, kai jie jau ir taip išgyvena netektį.
Pagrindinės išlaidos:
- Dokumentų tvarkymas ir vertimai
- Balzamavimas ar kremacija
- Specialus karstas tarptautiniam pervežimui
- Transportavimo išlaidos (lėktuvu, automobiliu ar kitu transportu)
- Laidojimo paslaugos Lietuvoje
Čia svarbu paminėti kelionių draudimo reikšmę. Daugelis žmonių, išvykdami į užsienį, apsidraudžia sveikatos draudimu, tačiau ne visi žino, kad kai kurios draudimo polisai apima ir palaikų parvežimo išlaidas mirties atveju. Prieš kelionę verta atidžiai perskaityti draudimo sąlygas ir, jei reikia, rinktis išsamesnį draudimą.
Jei velionis nebuvo apsidraudęs, artimiesiems tenka padengti visas išlaidas. Kai kuriais atvejais galima kreiptis į Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją dėl finansinės pagalbos, tačiau tokia parama teikiama tik išskirtiniais atvejais ir nepadengia visų išlaidų.
„Draudimas išgelbėjo mus nuo finansinės katastrofos,” – pasakoja Elena, kurios vyras mirė atostogaudamas Turkijoje. „Jo draudimo polisas padengė visas palaikų parvežimo išlaidas, įskaitant kremaciją ir urnos transportavimą. Be draudimo būtume turėję skolintis pinigų, nes tokių santaupų tiesiog neturėjome.”
Kultūriniai skirtumai ir religinės tradicijos
Mirtis – universali žmogiškoji patirtis, tačiau jos supratimas ir ritualai skiriasi priklausomai nuo kultūros ir religijos. Kai artimasis miršta užsienyje, šie skirtumai gali tapti papildomu iššūkiu.
Pavyzdžiui, islamo tradicijoje kūnas turi būti palaidotas kuo greičiau, idealiu atveju – per 24 valandas po mirties. Tačiau tarptautinis palaikų pervežimas retai kada įmanomas per tokį trumpą laiką. Tokiais atvejais musulmonų šeimos turi priimti sudėtingus sprendimus, kartais pasirinkdamos laidojimą užsienio šalyje, arba derėdamosi dėl religinių reikalavimų pritaikymo.
Judaizme taip pat tradiciškai laidojama greitai, o kremacija dažniausiai nepriimtina. Katalikybėje kremacija leidžiama, tačiau tradiciškai pirmenybė teikiama kūno laidojimui.
Skirtingose šalyse skiriasi ir požiūris į mirtį bei gedėjimą. Kai kuriose kultūrose mirtis minima tyliai ir santūriai, kitose – su triukšmingomis ceremonijomis ir šventėmis. Šie skirtumai gali sukelti nesusipratimų ar konfliktų, kai artimieji bendrauja su užsienio šalies institucijomis ar laidojimo paslaugų teikėjais.
„Kai mano mama mirė Tailande, susidūrėme su visiškai kitokiu požiūriu į mirtį,” – pasakoja Linas. „Vietiniai laidojimo namų darbuotojai atrodė pernelyg linksmi ir neformalūs pagal mūsų standartus. Iš pradžių tai šokiravo, bet vėliau supratau, kad jų kultūroje mirtis nėra tokia niūri tema kaip pas mus. Jie tikėjo, kad mama perėjo į kitą, geresnį gyvenimą, ir tai buvo savotiškas džiaugsmas.”
Psichologiniai aspektai ir gedėjimo procesas
Netekties išgyvenimas visada sudėtingas, tačiau kai artimasis miršta užsienyje, gedėjimo procesas gali būti dar labiau komplikuotas. Artimieji ne tik išgyvena netektį, bet ir patiria stresą dėl biurokratinių procedūrų, finansinių rūpesčių, kultūrinių skirtumų.
Psichologai pabrėžia, kad tokiose situacijose ypač svarbu:
- Nelikti vienam – ieškoti pagalbos pas draugus, šeimos narius, specialistus
- Pripažinti savo jausmus – leisti sau jausti pyktį, bejėgiškumą, liūdesį
- Rūpintis savimi – nepamiršti pavalgyti, pailsėti, išsimiegoti
- Suskirstyti užduotis – deleguoti dalį rūpesčių kitiems šeimos nariams ar draugams
- Ieškoti profesionalios pagalbos – konsultuotis su psichologu ar psichoterapeutu
Gedėjimo procesas gali būti apsunkintas ir dėl to, kad artimieji negalėjo būti šalia mirštančiojo paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis. Tai gali sukelti kaltės jausmą, neužbaigtų reikalų pojūtį, papildomą skausmą.
„Sunkiausia buvo tai, kad negalėjau atsisveikinti,” – dalijasi Rasa, kurios sesuo mirė Airijoje. „Kai sužinojau, jos jau nebebuvo. Lėktuvo bilietas, viešbutis, dokumentai – visa tai užėmė tiek laiko, kad nespėjau pamatyti jos paskutinį kartą. Šis jausmas persekioja mane iki šiol.”
Praktiniai patarimai keliaujantiems
Nors apie mirtį užsienyje mąstyti nemalonu, tačiau tam tikros prevencinės priemonės gali padėti išvengti papildomų sunkumų artimiesiems, jei tokia situacija visgi įvyktų.
Keliaujant į užsienį rekomenduojama:
- Įsigyti išsamų kelionių draudimą, apimantį ir palaikų parvežimo išlaidas
- Turėti su savimi medicininę informaciją (alergijos, vartojami vaistai, lėtinės ligos)
- Informuoti artimuosius apie savo buvimo vietą, kelionės planus
- Turėti artimųjų kontaktus, kuriuos būtų galima rasti nelaimės atveju
- Registruotis Užsienio reikalų ministerijos sistemoje prieš išvykstant į rizikingas šalis
- Saugoti asmens dokumentų kopijas skirtingose vietose
Ilgesniam laikui išvykstantiems į užsienį (studijuoti, dirbti) verta apsvarstyti ir savo valios pareiškimą – dokumentą, kuriame nurodoma, ką daryti mirties atveju. Šiame dokumente galima išreikšti savo norus dėl kremacijos ar laidojimo, nurodyti, kas turėtų priimti sprendimus ir tvarkyti reikalus.
„Kai išvykau studijuoti į JAV, mama privertė mane parašyti tokį ‘juodojo scenarijaus’ planą,” – juokiasi Marius. „Tada atrodė juokinga ir makabriška, bet dabar suprantu, kad tai buvo išmintinga. Nelaimės atveju mano artimieji bent jau žinotų, ko aš norėčiau.”
Sugrįžimas į gimtąją žemę
Mirtis nėra pabaiga – ji yra transformacija. Kai artimojo palaikai pagaliau pasiekia gimtąją žemę, prasideda naujas etapas – atsisveikinimo ir įamžinimo. Šis procesas padeda artimiesiems užbaigti gedėjimo ciklą, rasti ramybę ir naują santykį su išėjusiuoju.
Nesvarbu, kiek sudėtinga buvo kelionė, kiek dokumentų teko užpildyti, kiek ašarų išlieti svetimoje šalyje – kai palaikai sugrįžta namo, kai jie atgula gimtojoje žemėje ar jų pelenai išbarstomi ten, kur velionis jautėsi laimingas, atsiranda savotiškas užbaigtumas. Ratas užsidaro.
Tačiau net ir tada, kai fizinė kelionė baigiasi, emocinė kelionė tęsiasi. Artimieji ir toliau nešiojasi prisiminimus, meilę, pamokas, kurias paliko išėjusysis. Ir galbūt tai yra svarbiausia – ne kur ilsisi kūnas, bet kaip gyvena atmintis.
Kaip rašė poetas Justinas Marcinkevičius: „Ir nėra mirties, mano mylimieji, yra tik perėjimas iš vieno pasaulio į kitą.” Galbūt tarptautinis palaikų pervežimas yra tik simbolinis veiksmas, padedantis mums susitaikyti su šiuo perėjimu, suprasti, kad net ir mirtis negali nutraukti ryšio su tais, kuriuos mylime.
Kelionė namo – paskutinė fizinė kelionė, bet ne paskutinis sugrįžimas. Nes tie, kuriuos mylime, visada sugrįžta – prisiminimuose, sapnuose, širdyse. Ir galbūt tai ir yra tikrasis nemirtingumas.
Informacijos šaltinis: https://www.palaikutransportavimas.lt/