Actualnosci

LENKIŠKIEJI PIRMADIENIAI POHULIANKOJE – Lietuvos žinios (Daiva Vilkelytė)

Vilniaus lenkų teatras „Studija“ dabartiniame „Rusų dramos teatre“ Vilniuje pradeda naują scenos kūrinių ciklą pavadintą „Lenkiški pirmadieniai Pohuliankoje“, kuris, tikimasi, išaugs į pastovesnį Teatro buvimą šioje scenoje.

Pirmąjį „lenkišką“ pirmadienį, gegužės 6 d., čia bus skaitoma Konstanto Konstanty Ildefonso Gałczyńskio, lenkų poeto, 1934–1936 m. gyvenusio Vilniuje, poezija ir atliekamos populiarios tarpukario dainos, tuomet vadintos šlageriais“, o gegužės 20 d. bus vaidinama Sławomiro Mrożeko pjesė „Pėsčiomis“.

(Foto: Alina Ožič)

Užupio rajono Malūnų gatvėje gyvenęs poetas K. Gałczyńskis (čia gimė ir jo duktė Kira) plačiausiai yra žinomas savo humoristiniais, absurdo tekstais, kuriuos pats vadino „paradramatiniais“ etiudais, parašytais „Žaliosios žąsies teatrui“, bei nelengva biografija. Joje sutilpo ir Varšuvos universitete parašyta disertacija apie neegzistavusio devynioliktojo amžiaus anglų poetą Morrisą Gordoną Cheatsą, ir rusų bei vokiečių nelaisvė Antrojo pasaulinio karo metu, ir pokarinė ideologinė kova su Lenkijos Rašytojų sąjunga, kuri Gałczyńskį smerkė kaip buržuazinį rašytoją. Spalvinga ir teatro pastato istorija

Pasak Gałczyńskio eiles ir prozą skaitysiančio aktoriaus Edvardo Kiejziko, pirmąjį vakarą bene svarbiausias kūrinys bus eilėraštis „Laimė Vilniuje“, kurį Gałczyńskis parašė sekdamas Adomo Mickevičiaus romantiniu stiliumi. Kartu su juo projekte dalyvauja aktorė iš Lenkijos Agnieszka Śnieżko. Dabartinio „Rusų dramos teatro“ pastatas J. Basanavičiaus gatvėje, dar caro administracijos laikais buvo pastatytas už iš tuometinės lenkų bendruomenės surinktus pinigus ir vadinosi „Pohuliankos teatru“ („Teatr na Pohulance“). Kaip ir pati gatvė, jungusi senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus, ji nešiojo Didžiosios Pohuliankos pavadinimą. Mūsų teatras niekada nedirbo su sovietinėmis struktūromis, – išdidžiai sako E. Kiejzikas. – Nesitaikstėme, 1988 m. mama pastatė Mickevičiaus „Vėlines“, kurios tuo metu buvo uždraustos ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Ipolito Korwin-Milewskio iniciatyva pagal architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio projektą su ryškiais baroko ir romaninio stiliaus elementais vadinamuoju „Vyslos“ stiliumi pastatytas teatras, duris atvėrė 1913 m. spalio 12 d. Priklausė jis bendrovei „Korwin-Milewski, Bohdanowicz, Zawadzki i Spolka w Wilnie“. XX a. trečiajame dešimtmetyje pastatas buvo perduotas Vilniaus miesto tarybai su sąlyga, kad jis bus skirtas tik lenkiškiems vaidinimams, tačiau netrukus jo šeimininkai ėmė keistis. Čia 1917 m. rugsėjį čia įvyko J. Basanavičiaus vadovaujama Vilniaus konferencija, numačiusi nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkūrusi Lietuvos Tarybą. 1919 m. Vinco Mickevičiaus-Kapsuko dekretu Pohuliankos teatras atiduotas lietuviams, šiame pastate turėjo veikti režisieriaus Juozo Vaičkaus kuriamas Dailės teatras. Lenkams buvo paskirtas „Lutnios“ teatras, o miesto Rotušėje veikusio teatro patalpos – žydams. Vėliau šiame teatre buvo įsikūręs Lietuvos Akademinis dramos teatras, po to Operos ir baleto teatras, o pereito amžiaus devinto dešimtmečio viduryje čionai savo patalpų sostinės Jogailos gatvėje netekęs persikėlė Rusų dramos teatras. Teatro klajonės Apie teatro klajones su režisūrą ir vadybą Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje baigusiu ilgamečiu teatro „Studija“ aktoriumi Edvardu Kiejziku kalbamės Vilniuje įsikūrusio Lenkų centro pastato stoginėje, apdėliotoje įvairiausiu teatro rekvizitu: marionetėmis, plastmasinėmis saulėgrąžomis, kaukėmis. Nuo sienos žvelgia Jono Pauliaus II-ojo ir Frederiko Chopino portretai, kyšo povo plunksna. Ant grindų pūpso sodo nykštukas. E. Kiejziko pasakojimu, po Antrojo pasaulinio karo lenkų teatrą Vilniuje atkūrė Vilniuje gyvenusi „Armijos Krajowos“ ryšininkė Janina Strużanowska, kurios vyrą pulkininką ir maršalo Juzefo Pilsudskio adjutantą karo vėjai nubloškė į Krokuvą, kuomet ji su vaikais liko Lietuvoje. Vėliau teatrą puoselėjo E. Kiejziko mama, Lilia Kiejzik, specialiai tokiam darbui pabaigusi režisūrą, nuo 1987 metų sukūrusi keliasdešimt spektaklių ir vis dar juo besirūpinanti. Teatrui talkino ir Valstybinio akademinio dramos teatro aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė bei charakterinių vaidmenų atlikėjas, baleto šokėjas Vladislavas Sipaitis. 1960 m. lenkų saviveiklininkai ėmė statyti spektaklius dabartinės Lenkijos Respublikos ambasados patalpose Pacų rūmuose, tuomet vadintais „Ryšininkų namais“, paskui – LTSR Sveikatingumo ministerijoje. Bet 1996 m. teatras prarado ir tas patalpas, todėl persikėlė į Kiejzikų namus, o nuo 2000 m. Vilniaus Lenkų kultūros centre įgavo naują administracinį statusą ir stogą. Jau 1965 m. įsikūrė kitas lenkų liaudies teatras Vilniuje, vėliau veikęs tuometiniuose „Geležinkeliečių rūmuose“. „Mūsų teatras niekada nedirbo su sovietinėmis struktūromis, – išdidžiai sako E. Kiejzikas. – Nesitaikstėme, 1988 m. mama pastatė Mickevičiaus „Vėlines“, kurios tuo metu buvo uždraustos ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.“ Naujas postūmis teatro gyvenime įvyko 1992 m., kai Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas, lankęsis tuo metu Lietuvoje, užsuko į spektaklio „Labirintas“, pastatyto pagal jo eiles premjerą. Tekstui „per porcelianą tankai važiuoja“ muziką tuomet parašė ir pritaikė Radijo stoties „Znad Wilii“ korespondentė. Mano giminė nukentėjo. Močiutės brolis iš Eišiškių išėjo į karą kaip lenkų armijos puskarininkis. Pateko į vokiečių, vėliau į rusų nelaisvę, kurie jį nuteisė mirties bausme, o paskui, pritaikę amnestiją, išsiuntė į Vorkutą. „Raudonarmiečio karininko užrašai“ E. Kiejziko pasakojimu, dabar teatras surengia tris premjeras per metus. Vyresnioji karta neturinti specialaus sceninio išsilavinimo, bet jaunimas – profesionalūs vokalistai, aktoriai, režisieriai ir artistai jame vaidina iš pašaukimo. „Kauno nacionaliniame ir O. Koršunovo teatruose vaidinanti geriausios jaunos aktorės prizą Kroatijoje pelniusi Agnieszka Ravdo užaugo mūsų scenoje“, – sako jis. Kovo mėnesį J. Pilsudskio adjutantą spektaklyje „Ziuk“ (malonybinis Juzeko, Juzefo Pilsudskio vardo trumpinys) suvaidinęs E. Kiejzikas pasakoja, kad bene labiau nei „lenkiškų pirmadienių“ jis dabar laukia rugsėjo, kuomet publikai galės pristatyti savo mėgstamiausią spektaklį „Raudonarmiečio karininko užrašai“. Jo žodžiais, galbūt dėl radikalaus pavadinimo šito spektaklio nemėgsta įsileisti, net sceną jam išnuomoti, didieji Lietuvos teatrai. Bet E. Kiejzikas patikslina: „Mano giminė nukentėjo. Močiutės brolis iš Eišiškių išėjo į karą kaip lenkų armijos puskarininkis. Pateko į vokiečių, vėliau į rusų nelaisvę, kurie jį nuteisė mirties bausme, o paskui, pritaikę amnestiją, išsiuntė į Vorkutą. Mano senelis, kuriam dabar 95 metų Trakų tardymo izoliatoriuje mušė NKVD. Iš kur toks teatras? Iš patriotinio kraujo“.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/vilniaus-lenku-teatro-lenkiski-pirmadieniai-/286686
© Lietuvos žinios
Daiva Vilkelytė